"Gyvenimas susideda iš smulkmenų." - Č. Simonsas

Gyvenimas susideda iš smulkmenų. Dieną, kai rodosi, jog viskas krenta iš rankų, užtenka eilinio praeivio šypsenos ir jos nuoširdumą liudijančių blizgančių akių, jog diena taptų šviesesnė. Kartais užtenka pajusti ir šiltą saulės prisilietimą, leistis jos glamonėjamam, jog pajutęs akimirkos didybę, pasijustum laimingas. O ar gali būti kas nors didingesnio už pasivaikščiojimą ramų vakarą, kai virš tavęs spingsi sidabrinės žvaigždutės, kažkur pūpso mėnulis, aplinkui nė gyvos dvasios, tik tu vienas vaikštai ir geri į save visą tą ramybę ir akimirkos šventumą. O akimirka tikrai šventa. Būtent tokiomis akimirkomis ir pajaučiu, jog gyvenu. Gėriuosi paprastais namais su gražiomis verandomis, įsivaizduoju juose gyvenančias laimingas šeimas, žaidžiančias paprasčiausius stalo žaidimus, ir jų skardų juoką, kuris namams niekada neleidžia įsisupti tyloje. Juk tokių šeimų dar turi būti. Smagu įsivaizduoti laimingus žmones, o kartais tokią akimirką dar ir pačiai leisti sau apie tą laimę pasvajoti. Einu toliau. Girdžiu kažkur skalijančius šunis. Jų lojimas, atsimušęs į visišką vakaro tylą, tampa aidu, kuris man atrodo kažkoks nepaprastas reiškinys. Reiškinys, kuris pasirodo esąs vertas mano kelių sekundžių susimąstymo, jog viskas gyvenime taip nepaprasta, nepaaiškinama, bet todėl ir taip žavu. Viskas jame, kas neturi paprasto paaiškinimo, yra apgaubta grožio magijos. Bet ar tuomet ne kiekviename kamputyje slypi grožis? Kad ir kiek žmogus besistengtų kiekvieną dalyką paaiškinti žodžiais, rasti jam paaiškinimą, jame vis tiek slypi kažkas nepaprasto. Tas pats pieštukas. Esu įsitikinusi, jog niekada nepagalvojote apie jo magiškumą. Jis rašo, nes jame yra grafito. Bet būna akimirkų, kai man jis pasirodo nepaprastas, kai visi tie daiktų apibūdinimai ir jų paskirtys atrodo tiesiog nieko verti. Kažkas kažką išrado, kažkas kažkaip atsirado, kažkas kažką daro - visa tai man atrodo kažkokie stebuklai, kurių taip paprastai apibūdinti negalima. Tokie vakariniai pasivaikščiojimai manyje sužadina dar didesnį norą gyventi ir kovoti, įpučia kažkokios vidinės motyvacijos, dėl kurios, atrodo, galėčiau kalnus nuversti. Po jų namo pareinu spinduliuodama akinama laime. Pamatai gražų šuniuką, pažiūri mėgstamiausią filmą, perskaitai įdomią knygą, atsigeri visą dieną taip norėtos kavos ir jautiesi laimingas. Susitinki su seniai matytu draugu, gauni apkabinimą ar komplimentą, ir to užtenka, jog tavo veidą papuoštų didžiulė šypsena. Užtenka pamatyti patinkantį žmogų, su juo užmegzti akių kontaktą, jog tavo kūnu pereitų kažkoks nepaprastas jaudulio ir adrenalino mišinys, dėl kurio tu ir vėlgi jautiesi laimingas. Suprantat, kur link suku? Visa tai yra smulkmenos. Gyvenimas yra kažkoks didžiulis smulkmenų kratinys. Bet keisčiausia, jog visos tos smulkmenos ir daro mus laimingais. Nesvarbu, kokia bloga diena bebūtų pasitaikiusi, ne kas kitas, bet visos tos smulkmenos, ir vers mus pasijusti geriau. Ir mes tikrai pasijusime. Po prastos dienos man tiesiog užtenka puodelio mėgstamos kavos, jog juodas debesėlis virš manęs imtų sklaidytis. Išmokime džiaugtis smulkmenomis. Išmokime jas vertinti. Tikiu, jog tuomet patys nepajusime, kaip tapsime daug laimingesni.